Alerado žemė – trumpa istorija
Toli, neatrastame visatos pakraštyje, tarp tūkstančių žvaigždžių, skrieja planeta, vietinių pavadinta Aleradu.
Dangaus skeveldra
Prieš šimtus ciklų ramybę sudraskė neįprastas asteroidas – mėlynas liepsnojantis kamuolys, kritęs kažkur už vandenynų.
Smūgio banga sudrebino visą Aleradą, o kartu su ja į pasaulį įsiveržė monstrai – nakties padarai praminti „Mo’gnarais“ išlendantys tik nusileidus saulei. Nuo tada Alerado naktis priklauso jiems.
Asteroido šerdis – dangaus skeveldra – tapo šio pasaulio žaizda. Ne šiaip akmuo, o keistas kosminis kristalas, pamažu ardantis realybės audinį.
Dviejų pasaulių sąjunga
Laikui bėgant Haerai ir Laazarai išmoko bendradarbiauti. Miškų magija ir gamtos išmanymas susijungė su metalo, akmens ir ugnies meistryste. Šimtus ciklų ši sąjunga padėjo prisitaikyti. Statyti tvirtoves, kur monstrai nepasiekia. Naudoti kalnus, medžius ir vandenynus kaip skydus.
Tačiau dangaus skeveldra, toliau lėtai ardė realybę. Kosminiai vartai pradėjo virpėti ir skleistis, kuždėdami visatai, kad Alerade slypi kažkas, ko neturėtų būti. Keisti reiškiniai pradėjo dažnėti, monstrai evoliucionuoti, smarkus pavojus brėkšti.
Neišspręsta mįslė
Legendos pasakoja, kad Haerai, Laazarai, Unelajai ir Glao galiausiai veikė kartu.
Paslaptingomis apeigomis, technologijomis ir mėlynąja energija jie sugebėjo užverti realybės plyšį ir paslėpti šį visatos kampelį nuo smalsių akių. Chaoso virsmai sumažėjo ir monstrai aprimo.
Likę rankraščiai kalba, kad gelbėtojai, kurie tai padarė, dingo it blyksnis. Praėjo daugybė ciklų, kol visa ši istorija virto tik legenda. Tačiau tikima, kad viena problema niekada nebuvo išspręsta iki galo – dangaus skeveldra niekur nedingo.
Haerai – saulės vaikai
Pirmieji šias žemes pavadino Haerai – mėlyni miškų padarai, saulės vaikai.
Jų miestai kybo tarp Ališo medžių, kur šakos virsta tiltais, o lapai uždengia dangų. Šimtmečius Haerai gyveno ramiai Alerado žemyne, mokėsi gyventi kartu su gamta ir kūrė harmoniją su gamta.
Laazarai – pabėgėliai iš ugnies žemyno
Skeveldra įsirėžė į kitą pasaulio kraštą – Agrilitą, vulkaninį žemyną, kuriame gyveno raudonieji driežažmogiai Laazarai.
Ten monstrai dauginosi staigiai, žemė degė, o dangus juodavo nuo pelenų. Galiausiai Laazarai buvo priversti palikti savo gimtinę. Jie statė milžiniškus laivus, persikėlė per vandenyną ir pirmą kartą istorijoje susitiko su Haerais.
Iš pradžių tai nebuvo graži draugystės istorija. Dvi civilizacijos, du visiškai skirtingi pasaulio matymai – ir kova dėl paskutinių saugių žemės lopinėlių po kojomis. Buvo ir karų, ir neapykantos, ir sienų.
Tačiau besikeičiantis pasaulis ir bendras priešas – monstrai – privertė juos rinktis: žūti atskirai arba išgyventi kartu.
Keturi pasauliai
Vieną dieną virš tolimo kalnų masyvo, dangus nušvito raudonai.
Vienoje viršūnėje sudužo juodas liepsnojantis laivas iš dangaus. Kitoje – atsivėrė violetinis, kunkuliuojantis tarpdimensinis plyšys. Iš laivo išlipo vieni, iš portalo – kiti.
Taip į Aleradą prisijungė dar du pasauliai:
Unelajai – kosminiai architektai iš žvaigždžių karalysčių, juodi su auksinėmis linijomis, atsinešę su savimi technologijas, primenančias tiek magiją, tiek ateities mokslą.
Glao – kvantinio chaoso klajūnai iš kitos dimensijos, pilkšvai purpuriniai, iš pradžių neturėję net vardo, kol jo nesuteikė patys Alerado gyventojai.
Keturi pasauliai, keturios rasės, keturios skirtingos istorijos – vienoje planetoje.
Niekas iki galo nesuprato, kas juos čia atvedė: atsitiktinumas, sena jėga ar pranašystėse minėtas šešėlis.
Kur prasideda tavo epocha?
Po daugybės ramių ciklų vėl sklinda gandai apie anomalijas, keistus dangaus ženklus, ir vietas, kur realybė elgiasi… neteisingai.
Istorijos vėjai atneša naują kertinį įvykį – kosminis erdvėlaivis, nepanašus į jokį kitą matytą, nusileidžia tolimame Alerado krašte ir pakimba virš žemės. Šį kart, su šviesos spinduliu visos keturios rasės vėl atsiranda kartu paviršiuje. Kas jos bus šį kartą – didvyriai, klajūnai, pabėgėliai ar užkariautojai – niekas nežino.
Kodėl TU čia atsiradai ir kas TAVE čia atkėlė – niekas nežino – bet savo galvoje girdi savo paties žodžius:
Haerams „Auk, statyk ir atkurk miškų galią“
Laazarams „Pažabok žemės brangenybes ir suburk didžią kalavijo jėgą“
Unelajams „Sukonstruok tinklą – galingą ginklą“
Glao „Tegul tavo Alerado rezonanso bijo visa visata“
Ar atėjus laikui, kažkas išdrįs įminti dangaus skeveldros mįslę?